Straipsniai

„Mylimas ligonių, gerbiamas kolegų...“

Loreta EŽERSKYTĖ

 

Rugpjūčio 7-ąją VšĮ Ukmergės ligoninė gydytojas Vladislovas Spruogis po daugiau nei mėnesį trukusių atostogų darbo kabineto duris ryte pravėrė tik aštuntą valandą. Prieš tai lygiai trisdešimt metų jis ligoninėje kasryt būdavo šeštą. Savo noru vyriausiojo gydytojo pavaduotojo medicinai pareigas palikęs medikas nuo trečiadienio ketvirčiu etato dirba Konsultacinėje poliklinikoje vidaus ligų gydytoju.

Su V. Spruogiu bendravome paskutinę jo atostogų dieną. Ilgokai įkalbinėtas pokalbiui gydytojas pagaliau sutiko papasakoti apie jo nelengvą kelią į mediciną, grįžimą po studijų Kaune į Ukmergę ir pirmojoje bei vienintelėje darbovietėje prabėgusius 49-erius metus. Neišvengėme ir politikos temos – pašnekovą trečią kadenciją iš eilės ukmergiškiai išrinko Savivaldybės tarybos nariu.

Kalbinome ir ilgamečio gydytojo bendradarbius. Jie buvusiam savo vadovui negailėjo gerų žodžių, vadino jį puikiu diplomatu, kolegų gerbiamu ir ligonių mylimu gydytoju: „Daktaras – tikras mūsų ligoninės fenomenas. Atvykęs su paskyrimu, čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų...“


 

Ukmergės ligoninė – pirmoji ir vienintelė gydytojo V. Spruogio darbovietė.



Linko prie miškininkystės

V. Spruogio gimtinė – netoli ribos su Širvintų rajonu esantis Kiaukliškio kaimas.

„Esu paprastų kaimo žmonių vaikas. Baigiau Želvos vidurinę mokyklą“, – taip trumpai save pristatė pašnekovas.

Ilgametis gydytojas neslepia, kad baigus vidurinę mokyklą medicina nebuvo jo svajonių sritis. Abituriento širdis linko prie miškininkystės. Norėjo sekti pusbrolio Stasio, jau dirbusio girininku, pėdomis. Tačiau likimas nuvedė kitu keliu. O tam didžiausios įtakos turėjo tėvai. Jie troško jauniausią savo sūnų matyti gydytoju. Apsispręsti padėjo tėvo ištarti žodžiai: „Vaike, bandyk...“

„1958-iais baigęs vidurinę mokyklą išvažiavau stoti į tuometinį Kauno medicinos institutą. Buvau tikras kaimietis, šiame mieste neturėjau jokių pažįstamų. Su pusbroliu Stasiu vakare atvažiavę į Kauną stotyje pernakvojome ir ryte patraukėme į institutą. Padaviau prašymą stoti, per stojamuosius egzaminus apgyvendino bendrabutyje. Čia visi mokėsi, ruošėsi egzaminams. Aš gal vienas nesėdėjau prie vadovėlių, užrašų. Sėkmingai išlaikiau visus egzaminus ir įstojau be jokių pažinčių, be pinigų – pakako vidurinėje mokykloje įgytų žinių...“ – mintimis į tolimą praeitį nuklysta pašnekovas, pridūręs, jog ir „jo laikais“ medicina buvo labai populiari tarp stojančiųjų.

V. Spruogis atvirauja, kad mokslas jam sekėsi, puikiai sutarė su bendramoksliais, jie jį nuolat rinko grupės seniūnu, būsima specialybe nenusivylė, tačiau studijų metai vis tiek nebuvo lengvi.

Pirmus trejus metus teko gyventi nuomojamame kambaryje. Kad galėtų sumokėti už būsto nuomą, reikėjo taupyti kiekvieną kapeiką. Visada jautė namiškių palaikymą ir paramą, tik jų galimybės padėti buvo ribotos. Ypač šeimai buvo sunku, kai 1959-iais staiga mirė jaunas Vladislovo brolis. Verstis teko iš gaunamos stipendijos, todėl neretai ant studento pietų stalo būdavo tik lėkštė sriubos, o grįžus po paskaitų apsiginti nuo alkio padėdavo tėvų įdėti lašinukai.

Būsimasis medikas šiek tiek lengviau atsikvėpė studijoms persiritus į antrą pusę, kai būdamas ketvirtame kurse pagaliau gavo bendrabutį ir dalies stipendijos jau nebepasiglemždavo mokestis už kambario nuomą.

 

„Esu iš kaimo – į kaimą ir grįšiu...“

V. Spruogis pasakoja, kad institute su įdomumu lankė vidaus ligų būrelį. Tuo tarpu chirurgija, kitos panašios medicinos sritys jo netraukė.

Būdamas paskutiniame kurse ukmergiškis sulaukė pasiūlymo likti Kaune – klinikose dirbti vidaus ligų gydytoju ir pas buvusį instituto rektorių, akademiką Zigmą Januškevičių imtis mokslinio darbo. Tačiau nei didmiesčio gydytojo, nei mokslininko veikla V. Spruogio neviliojo. Medicinos instituto absolventas sau buvo pasakęs: „Esu iš kaimo – į kaimą ir grįšiu...“

Tais metais vidaus ligų gydytojo reikėjo Krekenavoje, tad V. Spruogis jau buvo nusiteikęs savarankiško gyvenimo pradžią susieti su šiuo Panevėžio rajono miesteliu. Bendrakursiai nuo šios minties atkalbėjo. Kad grupės seniūnas nepersigalvotų, paėmę ant rankų ukmergiškį nunešė pas dekaną pasirašyti sutikimo kartu su jais važiuoti dirbti į Ukmergės ligoninę.

„Neliko kitos išeities, pasirašiau, bet didelio džiaugsmo nejaučiau. Ukmergės ligoninei vidaus ligų gydytojų netrūko, čia buvo laisva vieta laboratorijoje“, – mena pašnekovas.

Susitaikęs su mintimi, kad dirbs laboratorijoje, V. Spruogis iš Kauno skubėjo į Ukmergę prisistatyti ligoninės vyriausiajam gydytojui.

„Į pabaigą ėjo dabartinės ligoninės statyba. Skyriai kol kas dar buvo įsikūrę keliuose pastatuose miesto centre. Administracija dirbo Utenos gatvėje, bet vyriausiąjį gydytoją chirurgą Kostą Navakauską sutikau poliklinikoje Gedimino gatvėje. Prisistatęs išdrožiau, kad norėčiau būti vidaus ligų gydytoju, bet sutinku dirbti ir laboratorijoje, nes čia trūksta gydytojo. K. Navakauskas nužvelgė mane ir trumpai drūtai pasakė: „Nereikalingas tu man laboratorijoje, dirbsi vidaus ligų gydytoju“. Po šių vyriausiojo gydytojo žodžių pasijutau tarsi į dangų patekęs...“ – prisiminęs beveik prieš pusšimtį metų vykusį pokalbį juokiasi V. Spruogis.

1964 metais čia atvyko net vienuolika jaunųjų medikų. Kai kuriems jų Ukmergės ligoninė buvo tik tarsi tarpinė stotelė. Padirbėję kelerius metus, jie kėlė sparnus ir rinkosi didesnes ligonines. Dabar ligoninėje iš vienuoliktuko likęs vienintelis – V. Spruogis.

 

Darbo pradžia sutapo su įkurtuvėmis

Gydytojo V. Spruogio darbo Ukmergėje pradžia sutapo su įstaigos įkurtuvėmis dabartiniame ligoninės pastate.

„Iškilmės prasidėjo 1964 metų gruodžio 5-ąją, per tuometinę Konstitucijos dieną, ir truko net tris dienas. Meninė dalis buvo surengta tuometiniame žemės ūkio technikume. Koncertavo būrys žymiausių Lietuvos atlikėjų...“ – kalba pašnekovas ir ima vardinti dainininkų pavardes. Nors praėjo beveik penkiasdešimt metų, V. Spruogio atmintyje vis dar gyvos renginio detalės.

Gydytojas sako, kad naujoji ligoninė iškilo tuščiame lauke – aplinkui plika, nyku. Jau pirmą pavasarį medikai ėmėsi sodinti medelius. Jie netruko sužaliuoti ir pacientai per langus galėjo džiaugtis suvešėjusiais želdiniais. Tiesą sakant, tikriausiai dauguma ukmergiškių nė nežino, kad kone visi ligoninę supantys medžiai yra pasodinti ir išpuoselėti pačių medikų.

 

Pergyveno du vyriausiuosius gydytojus ir septyniolika ministrų

V. Spruogis pasakoja, kad po studijų atvažiavęs į Ukmergės ligoninę aštuonerius metus dirbo apylinkės terapeutu. 1972-iais buvo paskirtas Terapijos skyriaus vedėju – šiose pareigose jis pakeitė šviesios atminties gydytoją Kazį Mikalauską. 1983 metų vasarą vyriausiasis gydytojas K. Navakauskas pasiūlė tapti jo pavaduotoju.

Pašnekovas sako, kad šios pa-reigos jo nė kiek netraukė. Užuot tapus administratoriumi, kur kas labiau norėjosi toliau dirbti mėgstamą gydytojo darbą.

„Nusprendžiau nepriimti daktaro K. Navakausko pasiūlymo. Tris dienas dirbau savo darbą ir tylėjau. Nesulaukęs mano atsakymo vyriausiasis gydytojas trumpai ir aiškiai pareiškė: arba eini dirbti pavaduotoju, arba išvarau iš Ukmergės... Bandžiau K. Navakauskui sakyti, kad man būtų negarbinga iš kabineto trečiame aukšte leistis į pirmą, bet jis mano išvedžiojimų nenorėjo klausyti. Tad teko nusileisti...“ – apie savo karjerą kalba V. Spruogis.

Trisdešimt metų vyriausiojo gydytojo pavaduotoju medicinai dirbęs V. Spruogis džiaugiasi, kad jam likimas lėmė puikius vadovus: „Su daktaru K. Navakausku teko dirbti devynerius, su Algimantu Velička – dvidešimt vienerius metus. Per visą tą laiką nei su vienu, nei su kitu, nors jų charakteriai ir bendravimo stilius skirtingi, nebuvome susipykę...“

Pasak gydytojo, abu vadovai su juo tardavosi visais klausimais, nuo pavaduotojo nieko neslėpė. V. Spruogis pripažįsta, kad su vyriausiaisiais gydytojais yra tekę spręsti ir įvairių problemų, ne paslaptis, kad per daugelį metų pasitaikė aiškintis ne vieną konfliktinę situaciją. Būdavo, kad ir nuomonės išsiskirdavo, tačiau nesutarimų dėl to nekilo. Abi pusės suprato, kad vadovai vežimą turi traukti į vieną pusę, vienas kitam padėdami.

„Kiekvieną rytą darbe būdavau šeštą, kabineto duris laikydavau praviras. Daktaras A. Velička eidamas į savo kabinetą nė karto nepraėjo pro šalį nepasilabinęs, nepaklausęs, kaip gyvuoju...“ – už paprastą žmogišką bendravimą buvusiam savo vadovui dėkingas V. Spruogis.

Prieš lankantis Ukmergėje dabartiniam sveikatos apsaugos ministrui Vyteniui Andriukaičiui V. Spruogis pabandė suskaičiuoti, kiek ministerijos vadovų būta prieš šį: „Pasirodo, kad V. Andriukaitis mano darbinėje biografijoje jau aštuonioliktas. O ligoninės vyriausiųjų gydytojų per 49-erius metus pergyvenau tik du. Dabartinis įstaigos vadovas – trečias“.

 

Pasiūlymais nesusigundė

Rūpėjo išgirsti, kodėl taip nutiko, kad šio rašinio herojui pirmoji darbovietė tapo ir vienintele... Nejau jis per kelis dešimtmečius nesulaukė jokio siūlymo išvažiuoti iš Ukmergės?

„Siūlymų būta. Ir ne vieno... – tarsteli V. Spruogis. – Neilgai trukus, kai atsisakiau baigęs institutą likti Kaune ir išvažiavau į Ukmergę, vėl turėjau galimybę ten sugrįžti. Primygtinai ragino keltis į Vilijampolėje esančią antrą ligoninę. Po dešimtmečio kvietė į Vilnių, Antakalnyje esančią tuometinę spec. ligoninę. Jei būčiau panoręs kraustytis į sostinę, Antakalnyje žadėjo keturių kambarių butą...“

V. Spruogis ir šiuo siūlymu nepasinaudojo. Antakalnyje butą dar tik žadėjo, o Ukmergėje jis tokį pat butą jau buvo gavęs... Po to buvusį bendramokslį Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyriausioji terapeutė kvietė į šią įstaigą dirbti reumatologu. Ukmergiškio ir šis pasiūlymas nesugundė. Jis sako, kad viena iš priežasčių, kuri sulaikė nuo minties išsikraustyti iš Ukmergės, nesvarbu, kad ir į sostinę, buvo ta, kad gydytojo šeima čia jau turėjo sodą. Nesutiko jis užimti ir Zarasų ligoninės vyriausiojo gydytojo posto.

Buvęs ilgametis vyriausiojo gydytojo pavaduotojas sako, kad į darbą Ukmergės ligoninėje visada ėjo ir eina su noru. Ir su pasididžiavimo gaidele balse ištaria: „Per visus ilgus metus nebuvo, kad bent penkias minutes pavėluočiau...“

O gal visi Ukmergės medikai tokie pat punktualūs, kaip ir jų vyresnysis kolega?

„Kiekvienas apie save turi kalbėti...“ – diplomatiškai nuo tiesaus atsakymo išsisuko pašnekovas.

 

Gydė mamą, dabar – uošvę...

V. Spruogis neslepia, kad abu jo tėvai džiaugėsi ir didžiavosi sūnumi gydytoju. Kai Vladislovas baigė mokslus, jie buvo laimingi, jog turės savo daktarą. Deja, sūnui gydyti teko tik mamą.

„1972-ųjų vasarą įvyko nelaimė. Su šeima atostogavau pas tėvus. Buvo karšta diena. Žmona dviračiu išvažiavo į Bajoruose esančią parduotuvę nupirkti tėvukui cigarečių. Staiga atbėgusi mama pasakė, kad ant kūdros kranto guli tėčio rūbai, o jo nėra. Puoliau į vandenį ir pats jį ištraukiau. Deja, be gyvybės ženklų... Ši mirtis mums visiems buvo tikra tragedija...“ – skaudžius išgyvenimus mena pašnekovas.

Gydytojas pasakoja, kad po tėvo mirties mamą iš kaimo atsivežė į Ukmergę. Ji sūnaus namuose gyveno iki mirties. Amžinybėn iškeliavo sulaukusi 82 metų.

V. Spruogio mama į kitus gydytojus nesikreipė – jai pakako sūnaus konsultacijų.

„Gydžiau mamą, o dabar tenka gydyti uošvę. Jau kuris laikas ji iš Kauno persikėlė gyventi pas mus“, – kalbėjo medikas ir šyptelėjęs pridūrė, jog eksperimentų su žmonos motina nedaro, 95-erių senolė dar guvi, vaikšto.

Gydytojas su žmona Vanda išaugino tris dukras – Jolitą, Neriją, Irminą. Vyriausioji – Jolita – Vilniaus universitete baigė ekonomiką. O abi jaunėlės pasekė tėčio pėdomis ir gyvenimą susiejo su medicina. Nerija dirba Kauno klinikose, Irmina – Ukmergės ligoninės Vidaus ligų skyriaus vyresnioji slaugytoja.

V. Spruogis – dviejų anūkų ir keturių anūkių senelis. Paklaustas, ar tarp jų bus medikų, gydytojas nusišypso: „Anūkai gydytojais jau nebus. O anūkės – ką gali žinoti...“

Prabilęs apie vaikus ir anūkus V. Spruogis pasidžiaugė, jog juos gydyti teko retai, didelių sveikatos problemų artimieji neturėjo. O kad dukros užaugo sveikos, kad anūkai – ne ligų maišai, tikriausiai nė kiek ne mažesnis nei jo yra ir žmonos Vandos indėlis. Ji aukojosi šeimai, rūpinosi dukromis ir vyru. Nors jos jau užaugo, tačiau rūpesčių netrūksta. Moteris nepamiršta, jog yra ne tik atsidavusi žmona, bet ir būrio anūkų močiutė. V. Spruogis jai dėkingas, kad tvirtai laiko bene visus keturis namų kampus ir jį namuose yra „atleidusi“ nuo buities rūpesčių.

Ko organizmas reikalauja, to ir valdžia nedraudžia...

V. Spruogis prisipažįsta, kad taip likimas lėmė, jog daugiausia jėgų, energijos, sveikatos galėjo ir gali atiduoti mėgstamam darbui: „Nesu žvejys, nemedžioju. Gaila būtų bet kokį žvėrelį nušauti. Nors užaugau kaime, niekada nesu vištos papjovęs... Kol buvau jaunesnis, nemažai laiko praleisdavau sode. Dabar jo tvarkymas ir priežiūra jau pereina į Vilniuje gyvenančios Jolitos rankas“.

Kalbėdamas apie save gydytojas neslepia, jog labai mėgsta lašinius. Kartais jų gabalėlį į burną įsideda ir pabudęs iš miegų naktį. V. Spruogis juokauja, kad iki šiol nėra pamiršęs studijų metais populiariu buvusio posakio: ko organizmas reikalauja, to ir valdžia nedraudžia...

„Neslėpsiu, neretai juo ir pats vadovaujuosi, ir pacientams primenu. Juk niekas kitas, o tik pats žmogus geriausiai gali žinoti, ką jam valgyti. Apie tai pasako pats organizmas. Štai, žmogus visiškai nemėgsta pieno, o jo vos išgėrus darosi negera. Ar gali daktaras liepti jį gerti? Ir dar – niekada nereikia pamiršti saiko“, – pastebėjimais dalijosi V. Spruogis.

 

Į sąrašą – dėl „fasono“...

Per ilgus darbo metus V. Spruogiui yra tekę bendrauti su daugybe ukmergiškių. Ne atsitiktinai medikai visada minimi tarp populiariausių rajono žmonių. Tai jau senokai suvokė politikai, todėl artėjant rinkimams gydytojus šnekina papildyti vienos ar kitos partijos kandidatų sąrašą.

„Į politiką mane kalbino seniai. Visada kategoriškai atsisakydavau. Prieš 2002 metų savivaldybių tarybų rinkimus šviesios atminties merė Janina Akstinavičienė paprašė, kad sutikčiau būti įrašytas į Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos sąrašą. Atseit, nieko daryti nereikės, pabūsiu sąraše tik dėl „fasono“. Įrašė. Tas šventas juokas baigėsi tuo, kad patekau į Tarybą. Neturėjau nė mažiausio noro joje dirbti, pasakiau, kad noriu atsisakyti mandato. Tada mane jau ėmė auklėti: žmonės už tave balsavo, o tu nori trauktis... Taip ir pasilikau“, – kalbėjo jau trečią kartą į Savivaldybės tarybą išrinktas gydytojas.

 

„Labai geras žmogus...“

Taip trumpai buvusį vadovą apibūdino Ukmergės ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėja Gertrūda Ivanovaitė, kuri gydytoją V. Spruogį pažįsta daugiau nei tris dešimtmečius.

Medikei iki šiol atmintyje įstrigę, kad sovietiniais laikais vyriausiojo gydytojo pavaduotojo globon buvo siunčiamos ligoninę lankančios komisijos. Kai su svečiais bendraudavo V. Spruogis, buvo ramu, visi žinojo, kad jis atvykėlius tinkamai priims, mokės jiems atsakyti į klausimus.

„Puikus diplomatas jis buvo ir su kolegomis. Kitas jo bruožas – pareigingumas bei dėmesingumas. Kolektyvas žino, kad į jį galima kreiptis bet kokiu klausimu. Kiek galės, visada padės, išklausys“, – kalbėjo G. Ivanovaitė.

Kolegei antrino ir jaunesnės kartos atstovė, Vidaus ligų skyriaus vedėja Audronė Augustėnienė. Pasak jos, pas daktarą V. Spruogį drąsu užeiti ir jaunam, ir senam: „Jis kiekvieną dėmesingai išklausys. Jei ateini pasitarti, niekada neprimes savo nuomonės, nepaniekins, jei ko nors nežinai ar nesupranti. V. Spruogis ne tik geras diplomatas, bet ir pedagogas. Jis visada leidžia išsakyti savo nuomonę ir išklausęs padeda kartu rasti sprendimą. Taip pat gydytojas turi puikų jumoro jausmą – tai neretai gelbėja sprendžiant ir konfliktines situacijas. Už visa tai jį gerbia visi gydytojai. O pacientų jis mylimas už supratingumą, paprastumą, nuoširdumą“.



Aparatūros patikra reanimacijos skyriuje. V. Spruogis ir A. Velička.



Pacientų sveikatos būklės aptarimas (1965 m.). Iš kairės – gydytojai Bronė Butkienė, K. Mikalauskas ir V. Spruogis.



Vizitacijos reanimacijos skyriuje metu. Iš dešinės – V. Spruogis su gydytojais A. Velička (kairėje) bei K. Navakausku.



V. Spruogis pirmosiomis darbo dienomis 1964 metais.

2013-08-10

 



 

Skaityti komentarus (0)

Vardas: El. paštas:

Įveskite patvirtinimo kodą:

Captcha image


Pranešti naujieną
   Apklausa
  Vyriausybė pritarė planui, kuris iki 2023 metų padėtų pašalinti emigraciją skatinančias socialines, ekonomines ir kitas priežastis, ir tai sulaikytų tautiečius Lietuvoje bei grąžintų išvykusius į užsienį. Kaip vertinate tokius planus?
  Labai gerai, kad dedamos pastangos išspręsti šią problemą.
  Nemanau, kad tai pavyks pasiekti.
  Reikėjo anksčiau imtis priemonių.
  Balsuoti    
Laikraštyje skaitykite

Rado apvogtus ir apgadintus

Įtariama, kad malkinė galėjo būti padegta

Apvirtusį automobilį vairavo „kažkas kitas“

Pramonės produkcija susitraukė

Prasidėjo javapjūtė – pirmiausiai kuliami rapsai

Ką turi žinoti ūkininkas apie grūdų supirkimą

Žemės ūkio produktų supirkimo kainos sumažėjo

Kaip nutraukti santuoką šalių susitarimu?

Atsisakoma popierinių licencijų išdavimo

Draudimas yra suteikiamas skolon

Kokių knygų dažniausiai ieškota bibliotekose?

Lyduokių mažojo futbolo taurę į viršų kėlė „Rečionys“

Šunų parodoje apdovanoti geriausi keturkojai bei jų šeimininkai



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas